Psichologų asociacija atsako: Ar yra šeimų „be dūmų“?

Konfliktų yra visose šeimose, tik kartais žmonės renkasi „alternatyvius sprendimo būdus“, pavyzdžiui, „konfliktų vengimo“, kai darau viską, kad tik nekiltų konfliktas: jei kažkas paliko batus vidury koridoriaus – patraukiu, neišnešė šiukšlių – kokia čia problema, išnešiu, nepadarė – padarysiu. Dar kartais nuo „dūmų“ norisi užsimerkti: nematau, vadinasi – nėra. Tada ir batai ne vietoje, ir neišneštos šiukšlės tiesiog nemaišo. Kartais poros asmenybės taip dera, kad konfliktų išvengiama savaime: pavyzdžiui vienas yra kontroliuojantis, vadovaujantis, o kitas vykdytojas. Ir jei jiems abiems gerai, tai abu šauniai gyvena, tačiau konfliktų kyla su vaikais, kurie nenori būti kontroliuojami. Dažnai žmonės gyvena „naudos“ ir „nuostolio“ principu. Pažinodami vienas kitą, pasveria, ar kurstyti konflikto ugnį, ar, žinant sutuoktinio charakterį, geriau bandyti išvengti emocinio nuostolio konfliktuojant ir rasti būdų kaip pozityviai bendrauti, susitariant.

Kartais gali nebūti garsių barnių, tačiau gali būti pasyvios agresijos apraiškų, kai poroje vyksta vieno arba abipusis nuvertinimas, nugalinimas. Pavyzdžiui, sakoma „ne ne, tu to nedaryk, juk tai moters/vyro darbas“, arba „tau vis tiek neišeis“, „ne, neteisingai, aš galvoju, kad...“, „ką tu nusišneki“– tai yra „aš juk geriau už tave padarysiu, sugalvosiu, pasakysiu“, „nevykėlis tu tėvas (meistras, vyras ir pan.) ar mama (šeimininkė, žmona). Ne veltui yra ta patarlė „tyli kiaulė ...“ – taip tyliai pasikasama po sutuoktinio pasitikėjimo pamatais, kas tiesiog jį griauna iš vidaus. Psichologų asociacija pateikia atsakymus į dažniausiai pasitaikančius klausimus darbinėje srityje:

Ar išties barnis tarp sutuoktinių yra normalus dalykas?

Barnis turi ir sinonimų: ginčas, derybos, susitarimo paieškos ir panašiai. Barnis gali būti tiesiog emocinė iškrova po sunkios darbo dienos, kai grįžęs namo pavargęs žmogus nori emociškai išsikrauti. Toks visada ras priežasčių ir būdų tai padaryti. Ir tai nėra normalu. Šeima – ne šiukšlių konteineris, kur galima išmesti pasaulyje surinktas emocines šiukšles. Kartais baramasi dėl susitaikymo, o „medaus mėnuo“ po konflikto būna toks malonus, kad atsiradus rutinai ieškoma priežasčių susipykti. Dažnai tai daroma nesąmoningai. Kai poros tai pastebi, ieško kitų būdų pabūti romantiniuose santykiuose.

Kaip konfliktai veikia porų santykius ir kodėl jie kyla ?

Barniai dažnesni naujai susikūrusiose porose, kai „rožiniai akiniai“ nukrinta ir pasimato, kad žmogus turi ne tik gerąsias savybes, bet ir tas, kurios nepatinka. Yra tarpasmeninio patrauklumo teorija, kur kalbama apie panašias asmenines savybes, interesus ir apie skirtingas savybes, pomėgius. Konsultacijose su klientais asociacijos nariai pastebi, kad pradžioje bendravimo panašumai ir skirtumai žmones žavi, tačiau ilgainiui atsiranda „ nesupratimas“, kaip kitam „tai“ gali patikti, kaip kitas „taip“ gali elgtis. Ko pasekoje prasideda lenktynės, kurio asmeninės savybės geresnės, kurio pomėgiai įdomesni, kas „geriau“ ką sugalvoja, o kodėl kitas taip gerai nesugalvoja, kodėl vienas taip gerai ir greitai gali tai padaryti, o kitas negali, kodėl vienas taip jaučiuosi, o kitas kitaip ir panašiai. Tolerancija, kad kitas „tiesiog yra ne AŠ“ kažkur prapuola. Tokį etapą pragyvena visos poros, tik vieni apsipranta su kito „ne tokio, kaip AŠ“ buvimu, kitų „AŠ“ matas didėja. Geriausias vaistas nuo tokio matavimo – smalsumas ir nuostaba, o kartais tiesiog humoras. Jei man įdomu kaip kitas galvoja, jaučia, kalba, tai mano tolerancija ir supratimas apie jį didės. Priešingu atveju, jei man neįdomu – pozityvūs jausmai blės, atsiras nepakantumas, nuvertinimas, pyktis, ilgainiui – neapykanta.

Kas dažniau „kelia scenas“ – vyrai ar moterys?

Labai sudėtingas klausimas, kuris su lytim dažnai tai neturi nieko bendra. Čia siūlo galiuko paieškos, kai prieš akis visas gražiai susuktas siūlų kamuolys. Dažnai porai aiškinantis, kas „kelia scenas“ atsitinka taip, kad „nėra keliančių scenas“, jo tiesiog atsiranda savaime. Taip nutinka kai abu, ir vyras, ir moteris sako „aš tai tikrai nepradedu“. Būna, kad poroje abu turi „gerus garsiakalbius“, abu mėgėjai komentuoti visur ir viską, todėl triukšmas – normali tokios šeimos būsena. Tokioje poroje sceną pradėti gali tiek vienas, tiek kitas. Jei poroje vienas tylus, kitas garsiakalbis „komentatorius“, gali atrodyti jog viskas aišku kas čia pradeda (tipo - „garsusis“), tačiau ilgainiui paaiškėja, kad yra labai priešingai, tik būdai skiriasi. Aiškinantis poros elgesio modelius, patirtis, asmenines savybes, vertybes, požiūrius ir nuostatas, paaiškėja labai subtilūs scenarijų niuansai, kuriuose scenos įgarsintojas ne visada būna ir scenaristas. O būna ir scenaristas. Čia kiekvienos poros subtilybės, kurias galima išsiaiškinti tik terapijoje. Kalbant apie moterų ir vyrų barimosi būdus – jie skiriasi. Moterys dažniau naudoja „slaptąsias technologijas“, kurios kartais pasiteisina pozityviam problemos sprendimui. Vyrai dažniau tiesmukesni ir konkretesni, pasako ką galvoja ir „šventa“. Gyvenant poroje konfliktavimo būdai kinta. Kartais, kai vienas iš poros siekia dominavimo - atrandamos „skaudamos vietos“ ir nuolat į jas „taikomasi“, tačiau kartais barniai agresyvėja, dingsta pagarba ir pakantumas, atsiranda smurtas. Tada ir santyliai pradeda byrėti.