Šeimos psichologas kalbina 49 metus santuokoje gyvenančią porą

Meilė auga pamažu, nes “meilė yra kantri, maloni; meilė nepavyduliauja; meilė nesididžiuoja, nesipučia; ji nesielgia nemandagiai, neieško savo naudos, nesusierzina, neieško pasigiežti už pikta, nesidžiaugia neteisybe, bet pritariančiai džiaugiasi tiesa. Ji visa paneša, visa tiki, viskuo turi vilties, visa ištveria.” (1 Kor 13, 4-8). Psichologė Ramunė Dobrovolskienė

Ramunė Dobrovolskienė

11/30/20225 min read

Kai žmonės dalinasi gyva patirtimi - dovana kiekvienam, ieškančiam kažko ypatingo ir nepakartojamo savo gyvenime, arba, išgyvenančiam nežinojimą ir abejones. (Ne)paprastų žmonių (ne)paprasti gyvenimai. Kaip norėsi, taip pavadinsi. Apie meilę kalbamės su darnioje santuokoje gyvenančiomis poromis. Įdomu, kaip Šventojo rašto žodžiai veikia realiame gyvenime? Šeimos psichologas kalbina porą, kurie santuokoje gyvena jau 49 metus, yra užauginę du sūnus. Albina ir Kazys, abiem po 71 metus.

Papasakokite, kaip susipažinote?

Albina: Susipažinome vasarą, Žolinės atlaiduose. Draugė ten pakvietė. Po mišių Kazimieras su broliu priėjo prie mūsų, nes draugė ir jo brolis jau draugavo. Prisimenu, apsirengęs žaliais marškinukais. Iš pirmo žvilgsnio nelabai patiko. Pagalvojau „pašnekėsiu, niekas per galvą neduos“. Buvo tada tokios tradicijos, kad jaunimas per atlaidus susėda būreliais ir vaišinasi. Susėdome ir mes keliese. Jis atsisėdo prie manęs. Kai jaunimas gerokai įkaušdavo, prasidėdavo muštynės. Pagrinde dėl mergų. Prasidėjus muštynėms jis pakvietė į svečius, mat netoliese gyveno. Mes visi ir nuėjom. Ten pasišokom, padainavom. Draugė pasiūlė eiti pas ją pernakvoti. Tačiau Kazys pasiūlė permiegoti pas juos, ant šieno. Abi pasilikom. Tai buvo 1971 metai. Vėliau Kaune nuomojausi kambarį kartu su drauge. Ten jis pas mane ateidavo. Taip pradėjom draugauti. Pirma pažinties dovana buvo graži lėlė, kurią ir šiandien turiu.

Kazys: Man brolis pasakė, kad į atlaidą atvažiuos Angelės draugė. Pasidarė įdomu. Kai ją pamačiau, pirmas įspūdis – tamsiaplaukė, kaip čigonė, liekna, gražūs auskarai, nedidukė, ilga pinta kasa permesta per petį. Visada žavėjausi tamsiaplaukėmis, todėl labai patiko. Gyvenau taip pat mieste, bendrabutyje, pradėjau pas ją lankytis. Skaniai darydavo valgyti, tvarkinga, simpatiška... ir įsimylėjau.

Kokias asmenines savybes pirmiausia pastebėjot?

Albina: Pokalbio su Kaziu metu pastebėjau, kad jis - „dūšios“ žmogus: nuoširdus, supratingas, jautrus, jokio „mandrumo“. Kai ėjom pas jį į namus, prilaikė už rankos, kad neparvirsčiau, neužsigaučiau, nes buvau su aukštakulniais, o kelias duobėtas. Kazys paprastų manierų, taktiškas, mandagus, neišsišokėlis. Na ir pagalvojau, kad charakteris gali būti neblogas. Kai pirmą kartą pamačiau jo mamą, iš karto supratau kad panašus į ją. Broliai visai kitokie nei jis.

Kazys: Pirmas įspūdis – nuoširdi, jautri, švelni. Susižavėjau per pirmą susitikimą. Ieškojau sau poros, nenorėjau ilgai senberniauti. Grįžau iš armijos ir po dviejų metų susipažinom. Per tuos metus pamačiau kaip atrodo viengungio gyvenimas: neįdomus.

Ar turėjote tikslą – vesti?

Kazys: Taip. Norėjau jaunas sukurt šeimą, nes galvojau, kad anksčiau susituokęs, turėsiu laiko ir šeimos susilaukt, ir prasigyvent, nes tėvai labai varganai gyveno. Mums po vestuvių liko tik 50 rublių. Nors vestuves patys išsikėlėm, buvom susitaupę. Vestuvės buvo linksmos, muzikantai dzūkai. Įdomu prisimint, kad šokom prie žibalinių lempų, nes elektros dar nebuvo. Iš pradžių sunku buvo gyventi: nuomojom kambarį, po pusmečio gimė sūnus, grįžom į kaimą.

Jūsų pirmagimis gimė, kai po vestuvių praėjo vos pusmetis. Ar tais laikais tai buvo norma, kaip dabar?

Kazys: Tai kad iki vestuvių niekam nesakėm. Laikėm paslapty. Albina pastojo, kai nuo mūsų draugystės pradžios buvo praėjęs pusmetis.

Albina: Na padraugavom mes gal aštuonis mėnesius. Ir atsidaviau. Iš meilės gi (šypsosi). Tokioj senoj lovytėj. Ta lovytė iš tos meilės ir sulūžo (abu juokiasi). Po kurio laiko darbe pasidarė bloga. Žinojau, kad vaikus ne gandras atneša. Nors, dar tais laikais mums niekas neaiškino, kaip ten viskas vyksta. Nuėjau pas gydytoją ir sužinojau, kad laukiuosi. Kai susitikom, pasakiau Kaziui. Jis labai apsidžiaugė. Tuoj padavėm užsakus santuokai. Per vestuves nėštumo dar nesimatė, o kai vasaros gale atvažiavau į kaimą su gofruota suknele, mama iš karto suprato. Tėvai labai apsidžiaugė, nes iš abiejų pusių buvo pirmas anūkas. Kai gimė sūnus, nuvažiavus į tėviškę, ar vieno, ar kito, vaiko nematydavau: visi norėjo jį nešioti, myluoti. Žinodavo, kad atvažiuojam, tai ateidavo net prie vieškelio pasitikti. Buvom labai laukiami.

Daug metų gyvenat kartu. Paaiškinkit, kas yra meilė tarp vyro ir moters?

Albina: Meilė – tai abiejų sutarimas. Jei vienas kaprizus rodo, kitas turi nusileist. Kitą kartą kitas turi paklausyt. Jei abu vienu metu kaprizus rodys, tai nieko nebus. Labai svarbu mokėti pyktis: pasakai kas nepatinka, apsisuki ir pamiršti. Pykčio ilgai nelaikom. Nekalbadienių pas mus nebuvo. Dėl šeimos biudžeto irgi kartu tarėmės: ką pirkti, kam pataupyti. Ilgainiui net mąstyt panašiai pradėjome: aš ką nors sugalvoju, žiūrėk, jis jau apie tai pradeda kalbėti. Ir žiūrime vienas į kitą, kaip taip atsitiko. Manau, kad meilei kenkia pavydas. Mes nepavydėjom vienas kitam, o pasitikėjom. Pavyzdžiui einam ar į vestuves, ar į kokį balių, tai nebūnam abu visą laiką susikibę. Mėgom su kitais svečiais pašokt, ir vyrų dėmesio man netrūko. Bet baigias balius - mes abu vėl susieinam, už parankių ir namo. Jokio pavydo nebuvo: nei aš jam, nei jis man.

Kuo maitinti meilę kad ji gyvuotų 50 metų?

Kazys: Svarbu pasitikėti vienas kitu ir rūpintis šeima. Darbo pabaigoj aš jau galvoju apie namus ir šeimą: kaip vaikams sekėsi, ką grįžęs veiksiu.

Albina: darbus irgi buvom pasidalinę: Kazys po darbo dar eidavo papildomai uždarbiauti. Pinigų reikėjo. Stengdavausi, kad namai būtų švarūs, jaukūs, skaniai valgyti gamindavau: vyras dirbo fizinį darbą, išalkdavo. Norėdavau, kad grįžęs su vaikais pažaistų. Abu berniukai, reikėjo tėvo dėmesio.

O romantika, kokia ji buvo?

Kazys: Seksas gali būti be meilės, o meilė gali būti be sekso. Todėl pirmoje vietoje yra sutarimas. O romantika: tai žvakės, gėlės, švenčių paminėjimas. Kad ir vardadienis, gimtadienis, santuokos metinės, kovo 8-oji, kitos šventės. Stengiausi mylimąją nudžiuginti mielom dovanom. Mėgdavom ir kur nors išeiti: į restoraną, išvažiuodavom į gamtą. Bendravom su broliais ir seserim, su jais dažnai puotaudavom. Svarbu, kad būtų įdomu gyventi. Meilė turi būti tyra, švelni, žinoma, ir romantiška. Reikia nepamiršti apsikabinti, pasibučiuoti. Mes daug bučiuodavomės. Ne tik su žmona, bet ir vaikus mokėm: ryte, vakare, grįžus iš mokyklos visą laiką bučinukai mamai, tėčiui. Atrodo tai mažmožis, bet labai svarbus. Taip pat vienas kitą vadindavom mažybiniais vardais, katinėliais, saulytėm. Malonu, kai girdi mielus žodžius.

Nuo ko priklauso meilės stiprumas ir ilgalaikiškumas?

Albina: nuo tarpusavio supratimo, užuojautos. Jei žmonės vienas kito nesupranta, meilės nebus.

Kaip vienam kitą suprasti? Ar reikią ką nors daryti ar sakyti, kad jaustumeisi suprastas?

Albina: Jei žmogų myli, tai daugelį dalykų supranti be žodžių. Matai kaip jis jaučiasi, kokios nuotaikos. Tada ir žodžius parenki, arba palieki vieną. Nors, kartais reikia ir pasakyti. Juk žmogus ne viską gali suprasti.

Interviu metu, Albina ir Kazys kalbėdami dažnai paima vienas kitam ranką, švelniai žvelgia į akis, šypsosi. Pasakojant apie bendrą gyvenimo kelią abiem buvo linksma ir gera. Supratau, kad santuokoje įmanoma gyventi taip, kad kažkada susėdus ir apie ją pasakojant, būtų jauku ir džiugu. Greičiausiai, tai ir yra laimė...