Vaikų psichologas. Kam jis reikalingas mokykloje?

Vaikų psichologas mokykloje dažniausiai teikia trumpalaikę psichologinę pagalbą, organizuoja šviečiamąją veiklą psichologijos klausimais bei organizuoja įvairius tyrimus siekiant tobulinti ugdymo procesą.

Ramunė Dobrovolskienė

11/30/20222 min read

Lietuvoje psichologo etatas mokykloje įsteigtas daugiau kaip prieš dvidešimt metų. Atrodo, gan ilgas laiko tarpas, per kurį užaugo ne viena karta. Darbas mokykloje bendrają prasme yra sunkus. Emocinės įtampos valdymo įgūdžių ir nuolatinio tobulėjimo reikalaujantis darbas. Dirbti mokykloje, kaip tėvystei ir kunigystei, reikia pašaukimo. Kodėl? Todėl, kad tai darbas, kuriame nuolat daliniesi žiniomis, įgūdžiais, vertybėmis, nuostatomis, pomėgiais, patyrimu, kūrybiškumu. Viskuo, ką turi ir kuo esi. Kuo įvairiapusiškesnės ir įdomesnės asmenybės dirba mokykloje, tuo daugiau gabumų gali atskleisti jaunoji karta. Psichologo pagalba tai fragmentiškas prisilietimas prie žmogaus gyvenimo, kurio efektas gali matytis tuoj pat, o gali būti – po ilgesnio laiko tarpo, kai su juo jau nebus kontakto. Tai ką gi veikia psichologas mokykloje ir kokią prasmę turi jo veikla mokykloje?

  • Organizuoja šviečiamąją veiklą psichologijos klausimais. Psichologas mokykloje reikalingas visažiniams, kad juos erzintų savo buvimu ir taip skatintų patiems tobulėti, bei besidomintiems, kad būtų arti, kai ieško atsakymų į rūpimus klausimus. Psichologas mokykloje yra arti ateities kartos, kad ji augtų psichologiškai stipresnė, kad mokytųsi savarankiškai spręsti problemas, išgyventi krizes, siekti savirealizacijos. Tai nėra mokymas, tai yra tinkama informacija tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Vaikų psichologas kalbasi su mokiniais konsultacijų, klasės valandėlių metu, vykdydamas projektus, atlikdamas tiriamąją veiklą, bendraudamas su tėvais.

  • Organizuoja tyrimus. Siekiant tobulinti ugdymo procesą mokykloje nuolat yra atliekami tyrimai - apklausos, anketos, stebėjimas. Juos dažnai užsako mokyklos administracija. Tiriamoji veikla vyksta ir klasėse, tokie kaip naujai atvykusių mokinių adaptacijos tyrimai (pvz. 1-oje klasėje), klasės mikroklimato tyrimai, siekiant gerų mokinių tarpusavio santykių, patyčių prevencijos. Tyrimai atliekami ir individualiai. Pavyzdžiui, labai svarbu įvertinti, ar šešiametis yra brandus mokyklai. Tėvai dažnai mano, jog jei vaikas moka skaityti, skaičiuoti, rašo spausdintinėm raidėm – galima leisti į mokyklą. Tačiau pasitaiko, kad šių gebėjimų neužtenka, nes vaikas emociškai dar nėra pasirengęs mokyklai. Mokykloje reikia apie 30-40 minučių susikoncentruoti dėmesingam užduočių atlikmui, atidžiai klausyti mokytojo, o svarbiausia yra ribojamas judėjimas, nes didelė dalis pamokų vyksta sėdint suole.

  • Konsultuoja individualiai. Individualus konsultavimas – pagrindinė vaikų psichologo veikla. Mokykloje labai svarbu mokyti vaikus savarankiškai spręsti problemas, bet dar svarbiau mokyti ir drąsinti ieškoti pagalbos, kai vaikas išgyvena sudėtingą laikotarpį. Psichologas mokykloje skirtas tam, kad vaikas galėtų į jį kreiptis kai patiria sunkų adaptacijos laikotarpį, kai išgyvena tėvų skyrybas arba netektį, kai nusivilia pirma meile, kai sunku nuspręsti dėl profesijos pasirinkimo, arba, tiesiog gautų profesionalius atsakymus į jam rūpimus klausimus (mokymosi, lytiškumo, priklausomybių prevencijos ir kt.). Pasitaiko, kad nereikia konsultuoti vaiko, nes tinkamą situacijos sprendimą atranda tėvai. Svarbu, kad vaikas nuolat būtų saugioje aplinkoje, kad tėvai pasitikėtų savo tėviškais gebėjimais, nuosekliai ir pagal vaiko amžių bei gabumus jį auklėtų ir ugdytų.

    Vaikų psichologas dažniausiai teikia trumpalaikę psichologinę pagalbą, tai yra iki 10 konsultacijų. Prioritetas yra specialiuosius ugdymosi poreikius turintys vaikai, taip pat turintys Pedagoginės psichologinės tarnybos išvadas ir rekomendacijas, kuriose nurodytas pagalbos poreikis ir trukmė. Kreiptis į psichologą patariama kai:

  • Kai pakinta vaiko elgesys, emocijų raiška ir jūs nežinote, kaip tokiu atveju elgtis;

  • Kai vaikui atsiranda psichosomatinio pobūdžio nusiskundimų (pilvo, galvos skausmai, pykinimas ir pan.);

  • Kai vaikui atsiranda mikčiojimas, tikai, baimės, nemiga;

  • Kai šeimoje ar vaiko asmeniniame gyvenime įvyksta staigus pasikeitimas, o vaikas su jumis nenori dalintis išgyvenimais, ir jus tai neramina;

  • Įvairiais gyvenimo atvejais, kai patys esate pasimetę ir nežinote, kaip su vaiku kalbėtis bei elgtis;